Ilgą laiką mano vakaras atrodė taip: baigiu darbus, atsisėdu ant sofos, paimu telefoną. Ir tada – valanda, dvi, kartais trys. Žinutės, vaizdo įrašai, naujienos, dar kartą žinutės. Kai galiausiai padėdavau telefoną, jau būdavo vėlu, o galva buvo pilna svetimų balsų.
Aš žinojau, kad taip nėra gerai. Bet žinojimas nieko nekeitė. Telefonas buvo per arti. Per patogus. Per daug pažįstamas.
Viskas prasidėjo nuo vieno labai mažo sprendimo: telefoną išnešiau iš miegamojo. Ne „išjungiau pranešimus“. Ne „nustačiau naktinį režimą“. Tiesiog – fiziškai išnešiau į kitą kambarį.
Pirmos naktys
Pirmą vakarą buvo keista. Rankos vis ieškojo telefono. Galva vis klausė: „O kas jei kas nors parašė?“ Aš sėdėjau lovoje ir žiūrėjau į lubas. Tada atsistojau, išgėriau vandens, grįžau. Vis dar nebuvo ką veikti.
Antrą vakarą aš pasiėmiau knygą. Seną, kurią jau seniai norėjau pabaigti. Perskaičiau penkiolika puslapių. Ir staiga pastebėjau, kad akys pavargo – bet ne taip, kaip nuo ekrano. Kitaip. Švelniau.
Kai pašalini ekraną, atsiranda erdvė. Ir ta erdvė iš pradžių atrodo tuščia. Bet vėliau joje pradeda augti kiti dalykai.
Po savaitės aš jau nebegalvojau apie telefoną miegamajame. Jis tiesiog nebuvo ten. Ir aš pradėjau pastebėti, kad užmiegu greičiau. Ne todėl, kad „taip reikia“. O todėl, kad galva nebebuvo pilna vaizdų ir žinučių.
Ką aš pradėjau daryti vietoj to
Vakaras be ekrano nereiškia, kad aš sėdžiu tyloje ir medituoju. Tai reiškia, kad aš darau kitus dalykus. Lėtesnius. Labiau apčiuopiamus.
- Skaitau knygą – tikrą, popierinę. Kartais tik dešimt puslapių. Kartais – daugiau.
- Rašau kelis sakinius į užrašų knygutę. Ne dienoraštį. Tiesiog tai, kas liko galvoje iš dienos.
- Klausausi muzikos be vaizdo. Tik garsas. Kartais – senos dainos, kurias seniai girdėjau.
- Tiesiog sėdžiu ir žiūriu pro langą. Jei tamsu – stebiu, kaip šviečia žibintai.
- Kartais – nieko. Tiesiog guliu ir leidžiu mintims eiti, kur jos nori.
Nėra taisyklės, ką daryti. Svarbu tik tai, kad ekranas nėra pagrindinis veikėjas.
Kaip aš tai išlaikiau
Iš pradžių aš bandžiau būti griežtas: „Nuo 21 valandos – jokių ekranų.“ Tai neveikė. Kartais norėjosi pažiūrėti filmą. Kartais – parašyti ilgą žinutę. Aš leidau sau išimtis. Bet taisyklė liko ta pati: miegamajame telefono nėra.
Jei noriu pažiūrėti ką nors – darau tai svetainėje arba virtuvėje. Ir tada einu miegoti be ekrano rankose. Šis atskyrimas pasirodė svarbesnis už bet kokius laiko apribojimus.
Dabar, kai grįžtu iš kelionės ir vėl matau telefoną ant naktinio staliuko (nes jį ten padėjau iš įpročio), aš jį iš karto išnešu. Tai jau ne pastanga. Tai tiesiog tvarka, kurią aš pats sau sukūriau.
Ką aš gavau mainais
Aš negaliu pasakyti, kad miegas tapo „tobulesnis“. Aš galiu pasakyti tik tai, kad vakaras tapo ramesnis. Kad aš dažniau prisimenu, ką skaičiau. Kad mintys prieš miegą yra mano, o ne svetimos.
Ir dar – kad aš pradėjau labiau laukti vakaro. Ne kaip laiko, kai galima „atsijungti“ prie ekrano, o kaip laiko, kai galima būti su savimi. Be triukšmo. Be skubos.
Pabaigai
Vakaras be ekrano nėra didelis pasiekimas. Tai mažas pasirinkimas, kuris kartojasi kiekvieną dieną. Ir kaip daugelis mažų pasirinkimų – jis po truputį keičia tai, kaip jautiesi. Ne dramatiškai. Tiesiog švelniau.
— Arthur Smeets