Daugumą dienos aš kvėpuoju automatiškai. Tai normalu. Kūnas žino, ką daryti, ir aš jam netrukdau. Bet kartais, kai diena tampa per greita, aš pastebiu, kad kvėpavimas pasidaro paviršutiniškas. Tarsi aš kvėpuočiau tik viršutine krūtinės dalimi, o visas kūnas būtų šiek tiek įsitempęs.
Prieš kelis metus aš pradėjau daryti vieną labai paprastą dalyką: kelis kartus per dieną tiesiog sustodavau ir pastebėdavau, kaip kvėpuoju. Ne keisdavau. Ne skaičiuodavau. Tiesiog stebėdavau.
Tai nebuvo meditacija. Tai nebuvo „kvėpavimo pratimas“. Tai buvo pauzė. Tokia pati kaip tada, kai stabteli prie lango ir žiūri, kaip juda debesys.
Kodėl tarp reikalų
Aš bandžiau daryti tai ryte ir vakare – kai turiu laiko. Bet pastebėjau, kad didžiausią skirtumą daro būtent tos akimirkos, kai laiko nėra. Kai esu tarp susitikimų. Kai laukiu, kol užsikraus puslapis. Kai stoviu eilėje prie kavos.
Būtent tada protas yra labiausiai išsiblaškęs. Ir būtent tada grįžimas prie kvėpavimo veikia kaip mažas inkaras.
Nereikia sėdėti. Nereikia užsimerkti. Galima stovėti prie lango, sėdėti autobuse arba laukti, kol užvirs virdulys.
Aš tiesiog klausiu savęs: „Kaip aš dabar kvėpuoju?“ Ir tada kelias sekundes stebiu. Kartais pastebiu, kad kvėpuoju labai trumpai. Kartais – kad sulaikau orą. Kartais – kad viskas gerai. Ir tiek. Jokio tikslo pakeisti. Tik pastebėti.
Kas nutinka, kai tik stebi
Keistas dalykas: kai nustoji bandyti „pagerinti“ kvėpavimą, jis pats pradeda keistis. Ne iš karto. Ne dramatiškai. Bet po kelių dienų aš pastebėjau, kad automatiškai pradedu kvėpuoti šiek tiek giliau. Be pastangų.
Tai panašu į tai, kai staiga atkreipi dėmesį į savo laikyseną – ir pečiai savaime nusileidžia. Tu nieko nedarei. Tu tiesiog pamatei.
Aš nebesistengiu „kvėpuoti teisingai“. Aš tiesiog grįžtu prie to, kas jau vyksta. Ir kartais to užtenka, kad dienos tempas šiek tiek sulėtėtų.
Kaip tai atrodo praktikoje
Mano diena dabar turi keletą tokių mažų pauzių. Jos nėra suplanuotos. Jos atsiranda tada, kai aš jas prisimenu.
- Prieš atidarant el. paštą – vienas įkvėpimas ir iškvėpimas.
- Po telefono skambučio – kelios sekundės, kai tiesiog sėdžiu ir jaučiu orą.
- Laukdamas, kol užvirs arbata – žiūriu pro langą ir stebiu, kaip juda krūtinė.
- Prieš miegą – kelios ilgesnės pauzės, kai nieko nedarau, tik kvėpuoju.
Nėra taisyklės, kiek kartų per dieną. Kartais tai būna trys kartai. Kartais – dešimt. Kartais – visai pamirštu. Ir tai irgi gerai. Šis įprotis neturi būti dar vienas dalykas, kurį „reikia“ padaryti.
Ko aš nesiekiu
Aš nesiekiu ramybės. Aš nesiekiu „būti dabartyje“. Aš nesiekiu jokių ypatingų būsenų. Aš tiesiog noriu kartais prisiminti, kad kvėpuoju. Kad kūnas dirba. Kad aš esu čia, o ne tik galvoje su visais planais ir rūpesčiais.
Kartais po tokios pauzės niekas nepasikeičia. Aš grįžtu prie darbo ir viskas tęsiasi kaip buvę. Bet kartais – diena šiek tiek pasislenka. Tarsi kažkas būtų atleidęs rankinį stabdį.
Pabaigai
Kvėpavimas tarp reikalų nėra praktika. Tai priminimas. Labai paprastas ir labai prieinamas. Jis nereikalauja laiko, vietos ar specialių sąlygų. Jis reikalauja tik vieno: kad tu kartais sustotum ir pastebėtum, kas jau vyksta.
Ir kartais to užtenka, kad diena taptų šiek tiek erdvesnė.
— Arthur Smeets