Aš ilgai ieškojau tobulos dienos pradžios. Turėjau sąrašus. Turėjau laiką, kada reikia keltis. Turėjau ritualus, kuriuos reikėjo atlikti tam tikra tvarka. Jei kas nors išsikraipydavo – diena jau atrodė „sugadinta“.

Tai truko metų metus. Aš keičiau žadintuvus, keičiau tvarkaraščius, keičiau net miestus – ieškodamas tos vietos ir to ritmo, kuris pagaliau leis man jaustis „teisingai“ ryte. Bet kiekvieną kartą, kai atrodydavo, kad radau, kažkas vis tiek išsikraipydavo. Ir aš vėl pradėdavau iš naujo.

Vieną rudenį, kai dirbau iš namų ir turėjau daugiau laisvės nei paprastai, aš tiesiog... nustojau. Nustojau bandyti padaryti rytą tobulą. Atsikėliau tada, kai atsikėliau. Išėjau pasivaikščioti be tikslo. Grįžau ir išgėriau kavos be jokių taisyklių. Ir diena buvo normali. Ne ypatinga. Tiesiog normali. Ir kažkodėl – geresnė už daugelį „tobulų“ dienų.

Mažų pasirinkimų kelias

Nuo to laiko aš nebesiekiu didelių pokyčių. Aš renkuosi mažus. Išeiti be telefono. Paragauti prieš sūdant. Pastebėti, kaip kvėpuoju tarp susitikimų. Išnešti ekraną iš miegamojo. Valgyti tai, kas auga dabar.

Nėra jokio didelio posūkio istorijoje. Nėra momento, kai viskas staiga pasikeitė. Yra tik seka mažų sprendimų, kurie po truputį pakeitė tai, kaip aš jaučiu dienas.

Aš vis dar turiu dienas, kai viskas eina greitai ir chaotiškai. Aš vis dar kartais pamirštu pastebėti. Bet dabar aš žinau, kad galiu grįžti. Kad rytas be tikslo, kvėpavimas tarp reikalų ar vakaras be ekrano visada laukia. Jie niekur nedingsta.

Kodėl rašau

Aš rašau ne todėl, kad turiu pamokyti. Aš rašau todėl, kad noriu prisiminti. Kai užrašau, kaip atrodė proga be tikslo arba kaip skambėjo pomidoras be druskos – ta akimirka lieka. Ji nepranyksta tarp kitų dienų.

Šis tinklaraštis – mano užrašų knygutė, kurią nusprendžiau parodyti. Jei kas nors iš to rezonuoja – gerai. Jei ne – irgi gerai. Aš rašau pirmiausia sau. O jei kas nors skaito – tai jau premija.

Kur esu dabar

Gyvenu Gorincheme, mažame mieste, kuriame lengva išeiti pasivaikščioti be didelių planų. Dirbu su tekstais. Stengiuosi neperkrauti dienų. Ir vis dar mokausi to paties: kad geriausi dalykai dažnai ateina tada, kai nustoji jų gaudyti.

Jei nori parašyti – rašyk. Aš skaitau visus laiškus, nors ne visada spėju atsakyti greitai.

— Arthur